Viskas turi savo istoriją. Ar linksmą, ar rimtą, ilgą ar amžiną, svarbią ar... nebe. Maisto istorija virtuvėje būna pakankamai trumpa, ir kaži ar pasižymi itin didele pridėtine verte, tačiau pažvelgus kitu kampu – juk pradėti kurti istoriją nuo maisto irgi galima. Taigi, čia gimsta istorijos, susijusios su maistu, apie maistą, apie nuotaikas ir jausmus, asociacijas, kuriuos sukelia maistas. Čia gimsta mano gyvenimo istorijos. Tiek linksmos, tiek rimtos, malonios, tiek ilgos, tiek pačios trumpiausios...
Kai studijoms išsikrausčiau iš mamos namų, mokėjau išsivirti
makaronų, dešrelių, išsikepti bulvių ir kiaušinį, pasidaryti salotų. Mama manė šios traumos nepakelsianti, mat
daugiau kaip metus vis skatino mane mokytis gaminti, kartais net versdavo, bet
viskas pasibaigdavo nesutarimais, ji viską pagamindavo pati, o aš, soti, toliau
išmesdavau šią įsivaizduojamą problemą iš galvos.
Nuo čia ir prasidėjo mano „kelionė į maistą“. Nuo šaldytų daržovių,
visokiausių bulvinių patiekalų, iki įvairesnio, įmantresnio, daugiau ar mažiau
sveikesnio maisto. Porą kartų svilo, porą kartų nesigavo, porą kartų teko
valgyti vien dėl to, kad buvo gaila išmesti sugadintus produktus. Bet viskas
ateina su laiku. Ir štai, su laiku, atėjo suvokimas, kad man labai patinka
gaminti. Sukdamasi savo mažoje virtuvėlėje, pasileidus kokį nors kvailą
serialą, aš taip atsipalaiduoju, tobulai pamirštu apie visus rūpesčius ir
begalę visokiausių dalykų. O tas jausmas, kai dediesi ilgai „apšokinėtą“
kąsnelį , tirpstantį burnoje, ir jauti subtilų pasididžiavimą savimi.
Maisto kultūra daro savo, matyt, ir aš jai pasidaviau, bet
jeigu man tai turi tokį gerą poveikį, kodėl gi ne? Nesu pažengusi virėja, nei
kokia wow kulinarė, maisto gaminimui
nedažnai skiriu daugiau valandos. Todėl mano virtuvėje viskas pakankamai
paprasta, bet gardu ir kiek įmanoma sveika.
Tad dalinuosi mažais savo kąsneliais, kurie galbūt kažką
įkvėps išbandyti kažką naujo. O kažką – galbūt išsikepti savo pirmą lietinį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą